Siracido 49

₁Jošijo vardas – lyg smilkalų mišinys,

parengtas prityrusio kvepalų gamintojo.

Jo atminimas saldus

lyg medus kiekvienam skoniui

ir lyg muzika puotoje.

₂Jis kentėjo dėl mūsų išdavysčių

ir sunaikino bjauriuosius stabus.

₃Jis buvo nuoširdžiai ištikimas Viešpačiui

ir nedoru laikotarpiu elgėsi dorai.

₄Išskyrus Dovydą, Ezekiją ir Jošiją,

visi buvo nedori,

nes pamesdavo Aukščiausiojo Įstatymą.

Judo karaliai priėjo liepto galą,

₅nes atidavė savo galybę kitiems

ir savo garbę svetimai tautai.

₆Svetimieji sudegino šventąjį miestą

ir nusiaubė jo gatves,

₇kaip Jeremijas buvo pranašavęs.

Juk jie buvo blogai elgęsi su juo,

kuris jau įsčiose buvo pašventintas pranašu,

kad išrautų, nugriautų ir sunaikintų,

o paskui atstatytų bei atsodintų.

₈Ezechielis regėjo Šlovę,

kurią Dievas parodė jam kerubų vežime.

₉Jis atminė ir Jobą,

kuris visada ištikimai laikėsi teisumo kelio.

₁₀Be to, ir dvylika pranašų –

tesuklesti jų kaulai iš savo vietos nauja gyvastimi! –

davė jėgų Jokūbo tautai

ir gelbėjo juos viltingu tikėjimu.

₁₁Kaip išgirti Zerubabelį?

Jis buvo lyg antspaudo žiedas ant dešinės,

₁₂kaip ir Jehocadako sūnus Jozuė.

Jiedu tomis dienomis atstatė aukurą,

pastatė šventovę,

šventą Viešpačiui,

skirtą amžinai garbei.

₁₃Nehemijo atminimas irgi amžinas:

jis vėl atstatė išgriautąsias sienas,

įstatė vartus su velkėmis

ir atstatė sunaikintus mūsų namus.

₁₄Mažai žemėje buvo tokių kaip Henochas;

juk jis buvo paimtas iš žemės į aukštybes.

₁₅Argi gimė kada kitas toks vyras kaip Juozapas?

Net jo kaulais buvo pasirūpinta!

₁₆Semas, Setas ir Enošas irgi buvo garbingi,

bet visus žmones garbingumu viršija Adomas.